Iškeist
save į grašį
iš anuomet,
kai šulinys,
sklidinas vandens,
žaismingai grojo
prielankumą:
Ištroškai? Atsigerk.

Godi ir vėl aš
šito jo, jurginais
kvepiančio, vandens.
O man įteigt mėgina:
Godulys – tai nuodėmė.
Už jį tu būsi nubausta.

O aš vis tiek godi tų
savo tėvo rankų
meistrauto stalo ir kėdžių.
Ir motinos išsiuvinėtos
staltiesės su rugių gėlelių
vainiku melsvu.

Iškeist save į tai,
kas duota ir neduota,
iškalbėta, nutylėta
vos brėkštančioj dienoj.
Ir grašio to neimti,
iš anuomet,
už vaikišką tikėjimą
laimės paukšteliu.

Iškeist save ne už,
Į nuodėmingą grašį,
Ir pasitraukti
nuo bedugnės krašto,
meilingai traukiančio
nakties klasta.


2018 08 26