Matyt, ir vėl reikės
iškeikti žmones
žodžiais ne iš aksominių rasų.
Kodėl, kai
švelniai mėnesienai atsiduodi,
sulauki ironijos piktos.
Nejau tik uosti
kepamos žuvies skrudėsius,
apatijoj šlifuot gatves.
Suradus uosį neregį
išpjaustyti
gruoblėtoje jo odoje
širdį, pervertą strėle.
Nejau tikrai, kas tyra,
verta pikto šaržo,
pajuokos lig pat dangaus?
Paklydęs šuo,
prie kojos prisiglaudęs,
sulauks tik spyrio iš
dvikojo padaro,
pasivadinusio vardu
žmogaus?

Senėjime kur kas aiškiau
regi baltąsias mėnesienas
virš parduotų gimtų namų.
Takus, kuriais užuovėjos
ištroškusi parbėgdavai,
kad pasislėptum už namo,
su spiečiais uodų
kraugerių...

Ištįsusi nostalgija
subėgs, sakai, į kvailą mintį,
be kepamos žuvies kvapų.
Naktie, dėkoju Tau.
Trumpam gebėjai sugrąžinti
tikėjimą žmogiškosios
meilės miražu.

2018 07 27