Laimė būti prie to,
Kuris leidžia sutrikt, abejoti ir klysti,
Nors tu stengiesi būti gera, kaip tik moki,
Kai ištirpsta riba,
Nuo šunybės kur skiria kiaulystę
Ir kur nuolat skardena nevaržomas ulbantis juokas,
Nes žinai, kad priglaus,
Kad paragins, paskatins tik švelniai –
Tarsi sieloj pietys būtų tikrinęs pumpuro lukštą.
Laimė būti prie to,
Kam ir įkalnė tarsi pakalnė,
Šimtas būdų nudžiugt,
Bet nei vieno nuliūsti ar būgštaut,
Nes ramybės gelmė
Ne skandina, bet migdo ir plukdo,
Tarsi tu suradai savo būčiai godotą stichiją.
Laimė būti prie to, prie kurio esant nieko netrūksta – 
Net žiemos vidury gyvu vandeniu mintys išlyja.
Nuospauduoti delnai
Ir įdarbintos rankos nesopa,
Tik išmiegamu nuovargiu geismą gyvenimo neša.
Laimė būti prie to,
Kam atplyšus nėra jokio lopo –
Išeini paskui jį
Po atodūsį, mirksnį,
Po lašą