Yra vieta, kur slepiasi sapnai,
Kur bunda mūzos kelio pakrašty –
Ten noriu skrist su angelo sparnais,
Pakilti virš paukščių tako
Ir skint vaisius nuo pažinimo medžio.
Bet svajos neša vis mane tolin,
Kur mano žodžiai muzika tavo ausims,
Bet tu jos negirdi –
Tu kurčias nebylio kalboms,
O aš ta nebylė, su vėjais kalbanti.

Daug žodžių tau neišsakiau –
Rašiau nebylius laiškus,
Bet jų nė vieno negavai –
Rašydama juos ašarom apliejau;
Viltim gražiai juos surišau,
Bet tu nė vieno negavai –
Pakūriau jais aš savo širdį.
Jie degė, liepsnojo lyg aušros dangus,
Vis aukščiau ir aukščiau
Lyg smarkus vasaros tornadas.

Yra vieta, kur renkasi neišsiųsti laiškai,
Kur žodžiai skęsta užmaršty –
Ten grįžti aš norėčiau be angelo sparnų,
Tik su tavimi.
Ten realybė neegzistuoja –
Sapnai atstoja mums tikrovę...
Yra vieta, kur laikas sukasi lyg vilkelis,
Kur tau rašau nebylius laiškus
Ant vėjų supustytų kopų,
O tu skrendi virš paukščių tako...