Ištylėjai naktį,
rytą ištylėjai.
Varžės miklios kregždės
danguje už lietų.
Ir už džiaugsmo vėlę
sklendė į žydrynę.
Nesugrįžt ketino,
jos neapkabinę.

Tu graudžiai kalbėjai
lūpomis berželio.
Apie išskirtinę
vienutėlės dalią.

Vakaro varsose
krykštavo raudonis.
Apie laimės kraštą,
kur beribiai toliai.
Nardė kregždės grakščios
pažeme lyg jūroj.
Džiaugsmo vėlę nešė
ant sparnų grakštumo.

Tu pasibodėjai juoko
prie šaltinio,
kuriame skambėjo
meilės sutartinė.

Ištylėjus naktį,
Ištylėjus rytą,
akimis lydėjai
mėlynoj padangėje
miklų kregždžių skrydį.
Ant sparnų jos nešėsi
negrabiai atstumtą
tyro džiaugsmo vėlę.

Nederėjo skųstis
lūpomis berželio,
širdyje sūpuojant
numylėtą
vienutėlės dalią.


2018 07 20/21