Pasakyk man, iš ko gi Tavoji kūryba –
Iš vilties, praradimų, audringų naktų?
Brėžia angelas skrisdamas ribą
Tarp būties paslapčių ir šios žemės daiktų.
 
Danguje jaunas mėnuo it pjautuvas kybo,
Po pjūties naktimis kartais būna baugu –
Dangumi nusidriekusi angelo brydė,
O nubudę nakvišos neranda pėdų.
 
Čia, mūs žemėj – tik klystančių žingsniai,
Kartais tylūs, nedrąsūs ir baimės pilni,
Kartais širdys mūs būgnais, tamtamais sutvinksi,
Rodos – visą pasaulį krūtinėj neši...
 
Rodos – angelo pėdas iš ryto surinksi,
Bet tik dulkė nuo angelo sparno šioj žemėj esi.