Tai tik liuzija,
Kad tu išpainioji koncentriškas erdvėlaikio prasmes –
Kiekvieną kartą vis kitokios bus sezonų vijos.
Turėsi ryžtis trupinius numest,
Kitaip kaip rasi, kas klajot išvijo,
Paleido, išsiuntė įžeidę vienatve –
Padaigos regimos sparnų juk neatstoja.
Pasaulio veidrodžiuos ką atrandi?
Save.
Gamtos klaida. Kitaip kodėl kartoja?
Suglamžo.
Juodraštis?
Atrodo, tuoj išmes
Tai, kas aistrų liepsnoj nepasipylė plėnim.
Tai – tik iliuzija, nesigailėk savęs –
Kiek pažinotų kviečia į šešėlių slėnį?
Ilgėja sutemos, bet vis mažiau sapnų.
Nuo kelio trupinius krankliai seniai nurinko.
Kaip gyveni?
Kažin, ar gyvenu,
Supuos kaip musė suraizgytoj kilpoj.
Ritmingos bangos gludina kampus,
Kol prisitaikau prie buities dėlionės,
Kol skristukus koks skersvėjis nupūs
Į kryptį priešingą, negu šešėlių klonis.
Kada atsiveri, išeiti daug lengviau.
Nei glėbyje, nei saujoje neužsilieka nieko.
Graži iliuzija.
Atrodo, kad mačiau,
Tai, kaip ji užgimė, užaugo ir pabėgo.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Rasojimas
Sukurta: 2018-08-14 07:01:47
stipru ir įtaigu...
Vartotojas (-a): poeta
Sukurta: 2018-08-13 21:25:32
Kartais prisiminimai atrodo kaip iliuzijos, jų lik nebuvo