Kelio atkarpa, kurioje telpa daug daugiau nei gali suvokti protas. Pradedant pirmuoju mirktelėjimu ir  toliau skandinant žvilgsnį dar šviežiai žaliuojančiame rugių lauke, kurį radome pakelyje... Stabtelejimas, sielos atgaiva akimirkoje, kuri lieka tarsi nuotrauka atmintyje.

 Mirksnis. Jau kita nuotrauka, kitas vaizdas, detalės, potyriai... Mirksnis. Melsvas dangus, skendinti saulė pušų viršūnėse, žalių rugių laukas tarytum pūkų jūra ir joje besimaudančios trys sielos... Mirksnis ir nuotrauka tampa gyva: šviežias oras, krykštaujančio juoko adai, paukščių ir svirplų muzika... Šokis. Žingsnis į esatį, į būtį, apie kurią liudija supanti aplinka ir lydintis skausmas kojose dėl usnių. Dar nežydinčios usnys, nekvepiančios ir galbūt ne tokios žavios kaip žalių rugių laukas ar ta skendinti saulė pušyno viršūnėse... Ne. Dar jaunos ir žadinančios iš sapno, į kurį akimirkai paskendome. Visdar nesubrendusios, galbūt niekam nereikalingos, bet jos  niekeno neprašomos pražįs... Nes taip yra, taip tiesiog yra. Mirksnis. Jau paraudęs dangus, juokas, verksmas, šokis ir subraižytos nuogos kojos nuo rugių... Asfaltuotas kelias. Sapnas? Ne. Jau nuotrauka atmintyje.

 Žaliuojančių rugių jūra saulės atokaitoje. Braidančios trys sielos joje ir aidints jų verksmas – usnių krikštas...