Gal gana būtį traukt
Paskubom pro švarplėtus tarpudančius,
Nes netekę veiklos
Kitos juslės tiesiog atrofuojasi.
Liks keista graužatis,
Kada turinio puslapį užverti.
Dar dienos tik pradžia,
Bet jau niekur nebeneša kojos.
Paklajojai lyg soties
Po savo stirpybės savikliovą,
Vienišystės kupra
Per tą laiką tiktai pasunkėjo.
Ne į priekį žvelgi –
Vis dažniau į sapnus tu atsigręži,
Kur takai nubarstyti smulkme
Džiaugsmo, laimės ir gėrio.
O kaip alpiai jauti,
Kad rytojaus visai nebelauki,
Nes baugi ta erdvė, 
Kur tave nei vadina, nei šaukia,
Kai tik vėjai beglosto
Retėjančius žilstančius plaukus,
Kai nėra dovanų – 
Tiktai numestos vargetai aukos.