Per tirštą ryto miglą pas tave brendu
Apnuogintom mintim, širdim ir siela...
Viltis suvirpčioja giliai ir taip saldu
Ragaut žodžius – „aš laukiu tavęs miela“...

Tačiau vėl paklaidina ūkanos mane,
Ir kūną gelia šaltos ryto rasos...
Prasibundu, gana gyvent liūdnam sapne,
Nusišypsau, many jau saulė rąžos...