Apie minties lėtumą.
Ji buvo vienišas vaikas, bet labai norėjo turėti ką nors, kas, tik ji viena tai  žinotų, ją myli. Ne už ką  nors – gerumą, protingumą, kaip atsaką į jos meilę. Tiesiog myli, besąlygiškai, nesvarbu, kokia ji, nesvarbu, ką bepasakytų, kokią nesąmonę beiškrėstų – vis tiek ją mylėtų. Jos esmę. Ją.
Kiekvienas vaikas turi turėti tokį žmogų, nes kitaip nepajėgtų išgyventi vaikystės, kol tebėra toks pažeidžiamas, kol nesugeba atsirinkti, kas ir kaip.
Ir toks žmogus atsirado. Greitukas. Taip jį vadino visi. Ir dar  sakydavo: Trūktins. Ir juokdavosi, ne sykį ir labai skaudžiai užgaudami. Šiaip sau, be jokios jo kaltės.
Todėl, kad kažkas juos būdavo užgavęs ir jie neišdrįsdavo atsikirsti, bijodavo. Kad negandos, apie kurias net niekam negali pasiguosti. Neteisybės. Tokie laikai buvo. O paskui, nutylėję, negalėdavo gerbti savęs, nekęsdavo. Atsigriebdavo tyčiodamiesi iš kvailelio Greituko, kuris viską nukęsdavo, tarsi nesuprasdamas. Žodžiu, buvo nepavojingas.
Greituku jį vadino todėl, kad paprašytas prie kokio darbo, nesustodamas, jei tik būdavo kas klauso, kalbėdavo, kalbėdavo, kaip jis tuoj, greitai greitai, suskaldys tą krūvą malkų, dailiai dailiai sukraus į kūgį... Greitai greitai. Dar paklausdavo gaspadinės, kur šluota, tarsi darbas jau būtų padarytas, beliko pašluoti kiemą. Taip jam bekalbant ir pavakarė ateidavo ir pasimatydavo, kad to padaryto darbo – katino ašaros. Tada, srėbdamas vakarienei zacirką, vėl pradėdavo savo giesmelę, kaip rytoj, iš pat ankstyvo ryto atėjęs, greitai greitai pabaigs skaldyti, sukraus...
Taip ir gyveno, nuo zacirkos iki zacirkos.
Bene tik ji viena suprasdavo Greituką. Ir jis žinojo, kad ji supranta – ypač skaudžiai užgautas, jis atsargiai apsidairydavo, sutikęs jos žvilgsnį, vos pastebimai šyptelėdavo, ji taip pat atsakydavo šypsena ir  veikėjai tarsi pasikeisdavo rolėmis, jį skaudinę pasijusdavo dideli ir protingi, vėl galėdavo gerbti save, o Greituko veidelis nušvisdavo gerumu, atlaidumu – tegu, tegu šaiposi, kvaileliai, jiems to reikia, o jis pakentės. Pakentės, juk supranta.
Ji manydavo, kad niekas tų juodviejų pasikalbėjimų žvilgsniais ir šypsenomis nepastebi, nesupranta, bet sykį kaimynė tarstelėjo: Toks tokį pažino...
Tuomet ji jau nebebuvo tokia maža, jau daug suprato, plykstelėjo pykčiu, buvo beatsikertanti, bet sutiko Greituko žvilgsnį, nurimo, šyptelėjo. Tegu šaiposi, kvaileliai...
Tą sykį nurimo, bet nepamiršo.
Kai praėjus daugeliui metų važiavo į tėviškę, jai atrodė, kad važiuoja susitikti su Greituku. Vežėsi daug neišsprendžiamų gyvenimo keliamų problemų, daug gildančių nuoskaudų, kurias akimirksniu išspręstų, sunaikintų vienintėlė, vos pastebima Greituko žypsena. Nė žodžių nereikėtų. Juk ir tada jie retai kalbėdavosi, suprasdami vienas kitą iš pusės žodžio.
Greituko neberado ir niekas nieko apie jį nežinojo, sakė neliko ir tiek. Niekas nė nepasigedo. Tik jai taip suskaudo širdį! Juk jis turėjo būti, laukti jos! Su gerumo šypsena, pavedėjusia ją į suaugusiųjų pasaulį.
Tada rūsčiu žvilgsniu susistabdė benueinančią kaimynę ir paklausė: Kodėl? Kodėl jūs, jei manėt, kad aš tokia pat trūktina, toks tokį pažino, iš Greituko šaipėtės, o iš manęs ne?
Je! O jei laikai kada keisis, viskas stos į tikras vėžes, kaip atrodys – juk tavo tėvas šviesus žmogus, profesorius...
Ir ji tarsi rado sau pasiteisinimą. Greitukas nemokėjo rašyti, trūktins. Net jei jos mintis būtų buvus greitesnė, nebūtų galėjusi parašyti.
Kaip kreiptis? Greituk?