Skambesy nubėgančių dienų
Atsiliepia aidas kamertonu,
Kol iš lėto pėdomis seku
Pustoniais tarp išbarstytų tonų.
Plaikstos vėjyje rausva skara
Numesta ant vystančių alyvų
Kažkada seniai mes buvom čia,
O dabar akmenėliu negyvu
Tyliai rymo mūsų praeitis,
Norisi paimt, pakelt, priglausti,
Kad vėliau sugrįžus naktimis
Liautųsi krūtinėj skaudžiai mausti.
Iškarpytame dienos lape
Strijos smingančios į pačią širdį,
Liudijančios kaip senam kieme
Atsirėmę į nuleistą svirtį
Mes dalinomės laiku pusiau,
O jis ėmė kartą ir suskilo
Į šukes, kurių nesurinkau,
Į dienų tylėjimą nebylų.
Šiandien aidu grįžusi viltis
Bando derinti garsus dueto,
O ant kelio ta pati lemtis
Trupinius paskutinius išmėto.
Skambesy nubėgančių dienų...