Vendiksas švilptelėjo dar kartelį. Su girgždesiu iš lėto prasivėrė antrojo aukšto langas. Kyštelėjo besišypsantis jaunutės mulatės veidas:
-Užeik! Durys nerakintos!
Suprakaitavęs įvirto jaunuolis į vidų:
-Pasiilgai?..  Aš irgi,- sugergždė afrikiečiams būdingas sodriai kimus balsas.
Rosa kantriai jo laukė jau nuo pirmadienio.
Minkštu prisilietimu jo ilgi pirštai perbraukė per kūną, išpuoštą batisto palaidinukės nėriniais.  Švytinčios akys kvieste kvietė. Padidėję krūtų speneliai išdavė merginos nežabotą aistrą. Kvėpavimas vis gilėjo tarsi ošiantis okeanas prieš lietų. Staiga ji lengvai šoktelėjo ir kojomis apsivijo jam juosmenį. Abu, kūniško prigimties sūkurio nešami, grimzdo į bučinio begalybę, kurioje jaunuolis nužudė dienos rūpesčius. Koketės magiškoji energija klampino jį vis gilyn į priklausomybę iš kurios kol kas nesinorėjo ištrūkti, bet priešingai- troško joje plūduriuoti pasroviui it bambuko plaustas. Švelnus pirštų prisilietimas prie moters juosmens pulsavo it džiazo protrūkiai kylant minkštai link jaunyste triumfuojančių krūtų...
Jo veidu slydo jos vėsūs, grakštūs pirštai. Atsargiai, tarsi drugio sparneliu, mulatė glostė šokoladinės odos spalvos kaktą... Atsakydams į jos geidulingus gestus, Vendikso delnai lengvai savaime kilo į viršų, įsivėlė į plaukus, žaismingai juos taršydamas, švelniai šnibždėjo prancūziškai jai į ausį. Jiems gera. Saugu. Avietėm kvepiančios merginos lūpos palietė vyriškus smilkinius ir maloniai jaukiai, lyg boružė šiltą vidurvasarį, kuteno odą. Ilgi it pianisto vyriški pirštai jos skruostu skambino etiudą, pasažais kilo link ausų, kaklu nusileido vėl ant krūtinės, iš kurios girdėti daugybės afrikietiškų būgnelių ritmas…
Pasitikėk, mielasis… Neskubėk, švelnume… Turime visą ilgą naktį, - it sunokę tropiniai vaisiai, slydo sultingi bučiniai. Dar… ir dar…
Drėgnas liežuvis žaidė jos dantimis, smakru... Vaisiai godžiai noko…
Sagutė po sagutės išsilaisvino grakštūs kūnai …Dvi poros rankų ieškojo savojo užutekio… Vis audringiau, vis tolėliau bangavo link visiško apsvaigimo, kada išnyksta laikas, o patsai nepriklausai sau, susiliedamas į kūnų harmoningą simfoniją be gaidų, be dirigento ir be smuiko rakto. Dvasinio artumo jiems deja nebuvo lemta patirti, tačiau kūniškąjį subtilųjį kūrinį jie šoko tobulai.