Pėdsekiai tuoj aptiks, kur praėjo žėruojanti spindesiu vasara –
Ant takų trupiniais sodo derliaus krituoliai pabirę.
Nors atolai užklos kaligrafinį smilgišką parašą,
Tai vienur, tai kitur dar styros jų užuominos dygios įkyriai.
Čeža žvirblių būrys, susimetęs jazminuos į pulką,
Nors, kai nėr jų žiedų, tai eilinis kerojantis krūmas.
Rodos, pylė liūtis. Ko tas žvyrkelis dulka ir dulka?
Išsisklaidė, deja, margaspalvių gėlynų parfumai, 
Bet užuos pėdsekiai. Jei atseks paskui šliūžę purvyne,
Pagal priešaušrio purpurą plėšiantį sielvartą gervių.
Net jei kūdros dumble varlės pilnatį naktį skandino,
Ją atras pėdsekiai, kad iš baimės akis tu užmerktum.
Būtyje visko daug, bet senatvė. Gerovė – pro šalį.
Vakar buvęs veikėjas, tu šiandien esi tik žiūrovas.
Susirinks pėdsekiai palei kojas ir ambrys, ir skalys,
Kad pagirtumei juos iš karšinčiaus marinamo lovos.