Pripėdavus eilutėm skersai išilgai savo guolį,
Medituoju ryte grožio žodžių beprasmių prasmėm.
Gal apnykusias sienas papuošti metaforos gali
Atleidimo ir gėrio pražydusios naktį gėlėm?..

Aš laikau Tavo laiškus mažoj nuraudotoj dėžutėj –
Baltesnius vienoj pusėj, rašytus skaisčiam vakare,
O geltonus tokius nelaimingus, nenorinčius būti,
Vis matau kaip sakralinį reginį savo sapne.

Jau nuplautos aliejais kvapniais mano kambario grindys,
Ir rožančių šventų po pagalve karoliai šnekės,
Tik baisu, kad ilgam pasiruošus nuo pragaro gintis –
Tau atversiu duris, kai Advento palaima lytės.