Gal ankšta jau lizde šeimynai tavo, gandre,
Jei pats ant namo kraigo tarsi vėtrungė nutūpęs?
 Ar skaičiavai vaikus, kurs pirmas, o kurs antras?
Stebėjau ir mačiau, kad jie abudu rūpi.
Artėja šventas Baltramiejus. Prieš akis – kelionė.
Virš lizdo palikuonys jau sparnus mankštinas.
Nuo stogo kraigo matosi migloti pievų kloniai.
Ko tu mąslus, besparnis joks nežino.
Nuo pat pavasario stebėjau tavo būtį,
Dabar labai norėčiau išlydėti,
Linkiu sugrįžt, nepervargti, nežūti -–
Esi puikiausias rūpestingas tėtis.
Diena pasibaigė, tvanki diena rugpjūčio,
O ten, virš kraigo, budi siluetas,
Atnešęs savo ir godas, ir rūpesčius.
Lyg būtų vėtrungė. Lizde neliko vietos.