Kai dienos krykštė, mes ieškojom laimės.
Ji vis pleveno erdvėse žvaigždžių,
Nors nuvilnijo lietūs, kartais audros trankės.
Mums buvo taip jauku, mums buvo taip ramu...
 
Tikėjau savimi, tavim tikėjau –
Paklydome sūpuoklėse jausmų,
Apkibę jūržolėm, krante stovėjom,
Mums buvo taip jauku, mums buvo taip ramu...
 
Apniko graudulys... Artumas meilės geso,
Nors laimė dar pleveno erdvėse žvaigždžių,
O dienos mūs laike pritilo...
Mums buvo dar jauku, bet neramu...
 
Kai sielą spaudžia širdgėla, kartėlis,
Kai lietūs lyja, griaudžia, kai gūdu,
Prisimenu žvaigždėtą naktį vėlei –
Ir būna vėl jauku, ir būna vėl ramu...