Pečius palieka petnešėlės ir
Atsiveria gyvybės.

Jose – tavo narcizo šaknys,
Sraigės namelis,
Kryžiukai – nuliukai.

Ir visa tai nuteka gleivėm ant
Šlaunų, sėja peizažą pleiskanotos žiemos,
Kuri išvešėjo kelių girnelėse.
Eidamas smėliu užuodi, kaip
Girgžda sniegas.

Dairaisi limpančios moters
Nuo baldakimo krašto,
Kol rainelė
Persmelkia kiekvieną krislą ant
Apnuogintų žastų.

Kvepiantis vainikėlis įsiveržia jūron.
Jos sodrios lūpos kiekvienai plaštakų gyslelei, žiedadulkei
Pastato po altorių sidabrinį.

Sakai, Dievu netiki?
Juk turėjai jį, drėgną, tarp savo pūkų.