Vis nuneigti sunkiau išryškėjusius glamžymo pėdsakus,
Vis atrinkti sunkiau, kur prasideda lemiamos klaidos.
Rodos, druskos gavau ant žaizdų, nesakiau, kad gyvenimas  prėskas.
Abejonių daugyn, o iliuzijų ūkanos sklaidosi.
Juk dangsčiausi lopais  ir užkeiktas avėjau aš kurpes,
Daugel metų sapnuos juk regėjau pražydusią dykumą.
Išslapsčiau tuos peilius, kurie gundė skriaudėjus nudurti,
Kad kankynė mažesnė už protą sumišusį liktų,
Juk linkau po žole, sukišau gyvus norus į antpirštį
Ir spėliojau kas dieną burtažodžius, galinčius kalną atverti.
Nedraskiau nuo vinies nekrešėjančio ilgesio rankraščio – 
Kad galėtų bet kas, kas atklys, į geruosius lengvai atsiversti.
Ta didi pastanga amžinybę ne kūnui išpirko –
Kiek daviau dovanų, tiek gavau savo sielai ramybės.

Lieka klounai seni, kai išvyksta klajojantis cirkas.
Lieka tavo esmė, kai senatvė suglamžo, be grimo.