Vakare ne tamsu – 
Tik skaičiuoji savų nutylėjimų aidus,
Tik verpi tu jausmus, kolei ritėj užsmaugiamos pradžios.
Balto lapo lauke raidžių kaimenė vėl pasibaidė.
Ilgas būsiąs ruduo – 
Kaip senatvė tur būt.
Kad ją skradžiai!
Nevainok, nekeiksnok – 
Nebe tau pagimdyti saulėtekį,
Jei kupra nešmenų jausmo siūlą prie ritės prispaudžia,
Prasimušt pro lukštus jeigu kraujas atvėsęs per lėtas.
Tik paklausk pats savęs,
Ar dažnai prasižioji dėkoti, maldauti?
Kai ėjai iš savęs, 
Ką nešei? Juodą tulžį ir sąšlavas?
Kiek tavęs kertėse ir palėpėse slapstos šešėliuose?
Metas siūlus atvyti nuo ritės – vaikaičiui minkštutis bus patalas.
Va, ir vėl spindulys
Ir krankliai skrist šalin pasikėlė.
Juos išbaido lopšinė, nauja prasidėjusi pasaka.
Liūdno žvilgsnio gelmėj kibirkščiuoja valiūkiškos šviesos.
Ko nespėsi pasekt, rankos klupdamos rašo ir rašo.
Vėl išsprūsta malda.
Bus minkšta net skiedrų pagalvėlė.