Kažkas ateis ir pasakys – tavęs nebuvo
Ir žodžių, vien užgimusių tylėt,
Į delną leisis gal ne paukščiai, bet lėktuvai,
O tau tereikia paslaptį atspėt.
 
Kokia galia sparnų ir tų, kur žuvo
Į eglę atsitrenkę – netikėk,
Ji nežaliuos – seniai seniai nudžiūvo,
Nebus ir pasakų –  tik tiek.
 
O tie, kurie dangaus liepsnų ragavo,
Ištirpo debesy, lietaus laše,
Nė neįspėję, ar pasaulį šį sapnavo,
Ar jis sapnavo juos, deja.
 
Delne tavajam – skausmo marios,
O lūpose – tyli deja.