Rytoj rytą muzikaliausias Lietuvos lokys
letena tingiai prasikrapštys užmiegotas akis
ir, giliai atsiraugėjęs, saldžiai mums pariaumos
apie medaus paiešką bitininko Meškausko aviliuos.
Tai jo draugas ir beprotiškai pareigingas žmogus,
todėl dažnai neturi laiko, nes miške šalia Antavilių
kur yra jo tėviškė prie tėvų namų laiko dvylika avilių,
o lokys netoli turi sodybą ir mėgsta ilgai pasisvečiuoti
dūzgiančiame jo mieste, kuriame gyvena milijonas bičių,
o jas myli Jonas Meškauskas panašiai kaip žmoną Emiliją,
tad vasarą kai idiliškai žydi liepos ir lyja tirštai saldus lietus,
jo bitės dirigentui lokiui paliepus dūzgia idealiai lyg orkestras.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2018-07-20 15:03:42
Įdomus kūrinys su įspūdingu kiekiu bičių.
Vartotojas (-a): Pakeleivis
Sukurta: 2018-07-20 08:38:05
Kadangi dar 2017-04-21 praskriejęs Eilėraštis – dūzgė paliko neišdildomą įspūdį, tai atsimenu visas naratyvo dūzgiamąsias (dedamąsias). Kaip antai: Meškauskas, Emilija, aviliai, pareigos, laiko stoka ir kita.
Tas pats per tą patį (nieko, tai dažnas reiškinys, ir visi natūralu komponuoti iš turimų gabaliukų) – atseit eksperimentuoji, ir, be abejo, gali rastis kas nors naujo, niuansų gi visur begalės… Tad ir gerai. O maniškės kiškės, t.y. prie Dūzgės surašytos peržvalgos, tiks ir šįkart. Neturiu ką pridurti, komentaras tai ne kūrinys, ne korys, į kurį tik paduok (nežinau, kaip užbaigt).