Aš vis kalbėjau, vis kalbėjau,
tu negirdėjai, mano žodžiai dužo,
atsitrenkė į pušį.
Manei, lakštingala vis suoksiu,
o tu praleisi pro ausis.
Už lango ūbavo pelėda, pūtė vėjai
pajuodę, debesys vis plaukė lyg laivai.
Gandrai vaikus iš lizdo mėtė,
tavas mintis užvaldė juodvarnių pulkai.
Jų balsas ausį rėžė, atrodė, žemė ištuštėjo,
vien juodi varnai,
Vien pilkas rūkas apkabinęs žemę,
jame nebuvo prošvaistės menkos.
mes klaidžiojom viltis praradę
išbrist iš prieblandos pilkos.

2018-06-17