Saugus ir mylimas vaikystės etapas yra kaip paviržis į kelionę ieškoti savo drąsos būti. Tai sužinojimas savo vertės - kažkieno kandžiai abejonei, ko esi vertas, gali pakišti ne kumštį, bet kandų žodį. Paskui, kai įrodai, jog esi vertas mylinčio lūkesčių, pradedi kitokio paviržio rinkimą. Kelionei į nebūtį reikia kitokios drąsos. Tikėjimas pasauliu jau nuslenka į kitą lentyną. Dabar lieka susitikti akis į akį su savimi. Dabar paviržį tenka susirinkti iš paliktų darbų, vaikų, buities. Ir vėl reikia drąsos. Šį kartą - drąsos nebūti. Jei pirmas kelio etapas ėjo nuo horizonto iki horizonto, antrame etape prasideda judėjimas vertikale. Atsidaro skrynios atminimų, sapnai mirusių, ilgesys netektųjų. Visuose veidrodžiuose atspindėtas tavo veidas subyra į šukes žvilgsnių visų žiūrėjusių, žiūrinčių ir žiūrėsiančių. Jei tokių bus. Dabar tas, veidrodyje matomas vaizdas, mažai bendro beturi su kažkada matytu atvaizdu - išsiklapiusios formos, suglamžytas odos perteklius - lyg iš kūno maišo kas būtų nusėmęs dalį turinio. Gana svarbią dalį - jausmų kibirkštis, kraujo gelmėse almėjusią sulą. Dabar belieka vardinti, ką sušildė kibirkštys, ką pagirdė sula. Šykščios seniokiškos ašaros per raukšlių vagas. Savigaila ar tuštybė? Kas bepasakys? Gal drėgmė paskutinei kibirkštėlei užlieti. Reikia drąsos. Labai reikia.