mano gimtasis krašte pilnas tamsių šešėlių
kurie dabar tirpsta saulės spinduliuos
yra debesėlių
bet svarbu visai kas kita –
šviečia mano Žemei saulė 
šilta
skaidri
skatinanti gyventi ir kurti
tai ji sugėrė mūsų protėvių siekius išlaisvinti
atgaivinti šešėliuose paskendusias sielas
leisti sužydėti savo spinduliuose ir
ištirpinti blogus priešų ketinimus
grobikišką norą užimti derlingus laukus
ošiantį mišką
linksmai čiurlenantį upelį
sunaikinti viską
sudeginti
paversti pelenais gimtąją kalbą
ištrinti raides
su vėju iš Rytų atnešti
kito krašto papročius ir likimą
 
tautos galybę sugėrusi saulė dabar
nušviečia smėlėtą pakrantę
sušildo Baltijos bangas
kurios savo galinga jėga
apiberia mūsų praeitį gintarais
papuošdamos mūsų gyvenimo kelią
ir šaltos žiemos metu
ir niūriame rudenyje
kai saulė pasislepia už juodų debesų –
šildo mūsų širdis ir spindi viltimi
 
tai saulės sustingę lašeliai
tai mūsų takas į protėvių širdis
į genties gelmes
į dar negimusią mūsų ateitį
 
viską susieina, susiriša ir kaupiasi į
mūsų šaknis
svajones ir viltis
 
tirpsta juodi
šalti ir niūrūs
krauju pasruvę šešėliai
ir vėl želia jauna žolė
pražysta žiedai
gimtojo krašto pievos
vėl kvepia medumi mano Tėvynė
ir skamba linksmas vaikų juokas
 
žydėk mano Šalie
ir skleisk gėrį bei nešk viltį
aš su tavimi kur bebūčiau
aš su tavimi ir džiaugsme ir neviltyje
aš visada su tavimi