Svirpimo foną teks priimt už tylą –
Rugpjūty noksta po paviršiais prasmės.
Rytinis purpuras praplėšia miglą žilą
Ir pasmalsauja – kas tas, pranašesnis
Darbais ir žygiais ar mintim, idėjom?
Kas iš būties susirenka nektarą?
Subliuškę paslaptys vėl pamažu didėja
Prieš susitinkant prie šešėlių dvaro,
Bet kam svarbu, kai vaisių syvai kupa,
Kad kelmas kerpėja, kad eižėja ir krioši?
Nuo ryto purpuro pravipo rūsčios lūpos –
Giliam atodūsiui ar maldai pasiruošė.
Taip, tai – jausmai. Svaigi būties didybė
Ir jos neišsemia nei vienas kūno rėtis.
Svirplių rugpjūtis. Apibrėžtos ribos.
Prasmės neradęs, ką gali? Tylėti.