Apie ką galvojate, Dalija?
 
Apie seną namą.
Ji atvykėlė, nieko čia nežino, todėl prieš įeidama žvyrkeliu į mišką, sutikto žmogaus dar kartą pasiklausė, ar toli, idant neklaidžiotų: Antras kelelis dešinėn.
Drėgna, tamsu, net baugu: Kažkas nušlumsėjo tankmėn, kažkoks paukštis riktelėjo šakose, visai netoli tepaėjus kelelis pasisuko, aplenkdamas didžiulį akmenį, ir ji atsidūrė plačioj laukymėj.
Atrodė, kad žiūri ne į gyvą vaizdą, o į senovinę nuotrauką.
Rytas. Vasara. Saulė ką tik patekėjusi, spinduliai įstriži. Smilgų galvelės palinkusios nuo rasos, kiekviename jos lašelyje žiba vaivorykštė. Išbridus iš tamsaus eglyno, nuo ryškios šviesos, spalvų ribuliavimo prisimerkia. Smilgų jūroj kūpso namelis – tokius gryčia vadindavo. Senas senas, persikreipęs, langučiai smenga į smilgas. Durys šleivos. Suolai pasieniais. Rodos susirinks vakare tam kiemely kaimynai, jauni ir seni. Ir maži. Ir vargas ateis. Užgros armonika…
Iš kiemelio pro visai baigiančio griūti tvartelio kampą sunkiai įžiūrimas takelis veda į kitą didelę, tvarkingą sodybą, besislepiančią už tankios eglių eilės.
Ne iš karto įžiūri ant suolo prie pirkutės durų sėdintį žmogų. Jis visa povyza susiliejęs su aplinka, primenantis kažką tikrai pažįstamą: senas, labai senas, bet neatrodo ligotas, sveikai įdegęs, lieknas, tiesus. Tokius vadina: sausas. Baltais marškinukais. Kažką drožia, apžiūri kilstelėjęs arčiau veido. Dar padrožia. Paima nuo suolo grėblio galvą. Primatuoja naują dantį. Tinka! Imasi sekančio. Į pirkios stogą atremti dar keli grėbliai, suremontuoti – kai kurie, nauji, dantys balti, senieji papilkavę. Taip, smilgos jau išplaukėjusios, greit šienapjūtė, pats laikas ruošti grėblius.
Atpažįsta senuką – užmatė nuotrauką rajono laikrašty. Kaimo muzikantas. Garsus buvęs, dar neseniai, gražiai paprašytas, vestuvėse grodavęs, kaip kadaise dabartinių jaunųjų seneliams. Egzotika!
Miške už nugaros kažkas sušnara, šakomis nuliuoksi voveraitė. Tik tada suvokia: kokia tyla aplink!
Netikėtai jos nelieka, ji sudūžta, sutrupa, viską užlieja daina – stiprus, atrodo toks pat spalvingas kaip rasos ant smilgų, balsas traukia naują, dar tik kelis kartus per radiją girdėtą: „Prie apleisto seno namo...“
Iš ganyklos su kibiru pieno pareina mergaitė. Dainuoja. Užsimiršusi.
Senukas liaujasi drožęs grėblio dantis, įsiklauso. Atsistoja, pravėręs duris įprastu judesiu nusikabina armoniką ir ima rinkti natas – mokosi groti patikusią naują melodiją.
Atėjusioji pagalvoja, kad tam ryto paveikslui iki tobulybės ir tetrūko tos sausos, pasinėrusios į muziką senučio stovylos, tos mergaitės, pareinančios per pievas. Dainos.
Susigraudina.
Klausosi ir galvoja – kaip viskas trapu, kaip neilgai trunka: saulėtekis, vasara, gryčios, žmogaus gyvenimas. Akimirkos.
Tik kai daina nutyla, atsimena, kokiu reikalu čia atėjusi, nusibraukia ašaras ir pasuka į didžiąją sodybą.