Kai susilieja dvi spalvos – juoda ir balta – gaunasi pilki atspalviai. O juk dienos nebūna vienos spalvos. Tad tarp šito margadryžio nuotaikų ir jausenų rašto, yra dar žiūrėjimo krypties reikalas. Optimistiškas požiūris, jei žvilgsnis ieško sąmoningai švarios, tyros, šviesios baltumos. Ten yra vieta įrašyti savo dienos spalvai. Gal tada jauni nebesipiktins, kad kalba yra niūri, ir neprašys užsikišti bambesius ir dejones kur nors giliau. Jų ausims tai kol kas nesuprantami garsai, kitas lygmuo, tačiau ar nėra kiek per žiauru skandinti savoje senatvėje visus kitus, jos nepatyrusius? Prieš pražiodama burną, geriau įsižiūrėsiu, ar šalia manęs toks pat sunokęs ir nuo šakos kristi besiruošiąs vaisius. Kad suprastų, apie ką aš. O kiti lai eina šventę švęst. Tą, kurią baigiu užmiršti, bet kuri iš tikrųjų buvo. Gyvenimą reikia gyventi, o ne apie jį stenėti.