Sušaldytos uogos krykštauja vasarą.
Skonį išsaugoja. Tiktai bekvapės.
Sminga šalčiu į delną,
Ledu į širdį.
Kas sugalvojo sušaldyti mintį?
Kas sumąstė šerkšnu paversti
Šventą tikėjimą į amžiną būtį?
Klausimų begalės.
Sušaldytoj uogoje vargiai išlikę,
Kuo mūsų protėviai mito, gaivinosi.
Toje nesibaigiančioje gamtos puotoje
Mes – pralaimėtųjų vietoje prie stalo.
Amžini Don Kichotai, kovų nepabūgę,
Sušaldytoj uogoje ieškome išsaugoti
Savąją būtį. Nuo šalčio bėgame,
Šalčiu vienas kitą vėl apkabiname.
Iš ledo luitų skaptuojam figūras,
Su mintimi į vis tiek Laikinumą.
Sušaldytos uogos – nebūt tarp pralaimėtųjų?
Amžinas įšalas kiek pasitraukęs,
Grėsmingai kaupiasi naujai atakai.

Sušaldytoj uogoje vasaros krikšto nė kvapo.

2018 07 12