Nesirenku trylikto - jis banalus
neaukštinsiu niekad, bet gal ir neteisiu.
Prie jo prisilietus negimęs jau luš
sujaudintas, keistas kitų jau apleistas.

Vienuolika, styrantis už trečio tako,
nes skirti savęs niekada neišmoks.
Pirmus du kelius dešimt buvo užsakęs.
tačiau neišdrįso užgauti dienos.

Ją liūdną balandį jis kalbino,
kai gimė iš naujo šalis,
kurioj skaičių mato tik žvilgantį
neklausia ar jam tai patiks.

Vis tiek nesirinksiu aš trylikto
nors liūdnas vienuolika - man jis gražus.
Sutramdysiu ginčą dar kilusį
neleidžiantį tau atsibust.

Nes vyksta jisai ne ant žemės
globojančios vieną, du, tris.
Aukščiau mano skaičiai gyvena
ir saugosiu juos, tegul niekad nekris.

O trylika žilas pasenęs
nerodo jokios išminties.
Galbūt šitai buvo sumanęs -
užgest, kai kiti įsižiebs.

Bet leisiu dar jam pastebėti
iš tolo Vienuoliką mano.
Kaip blizga jo pirštai siūlėti
nutildantys žodį iš galo.