Nujausti šalia esančio poreikius yra beveik tas pats, kas padaryti jį laimingą. Todėl man bus palaima nesusiaurinti tavo horizonto,  nepaaukštinti slenksčio, neapibrėžti erdvės. Visa esybe trokštu, kad buvimas greta būtų visų juslių nuvalymas nuo nuospaudų ir purvo. Toks pasišovimas palengvins visus buities reikalus ir tarnystes. Juk galima pamatyti juodą darbą kaip Misiją? Tereikia nedaug – tų stebuklingų rožinių akinių, pro kuriuos pilki debesys sužėruoja saulėtekio purpuru, kur nušiurusios, sausros per anksti sudžiovintos smilgos pavirsta nuostabiais gėlynais. Gal tai tavo buvimo šalia dovanotas efektas? Todėl noriu, trokštu, alkstu, geidžiu būti ne toliau, negu per ištiestos rankos atstumą. Žiūrėti pro tave į pasaulį ir jausti, koks nė su kokiu skrydžiu nepalyginamas yra glūdėjimas pravirame saugiame glėbyje. Tačiau ir tada aš nebūsiu inkaras, balastas. Žvelk į tuos tolius, kokius nori dar ištyrinėti, suprasti. Man bus malonu leistis į tavo kelią nors paviržio pavidalu. Ir laukti grįžtančio iš bet kokio žygio. Pravira siela, išskleistu ilgesiu, šviečiančiu žvilgsniu. Sava iki nenusakomo saldumo, kurį atminus, suvirpa kraujas ir alkiu, ir troškuliu, ir geismu. Nujausti šalia esančio poreikius...