Ropoja musė zirzdama stiklu,
Palieka pėdsaką nešvarų savo...
Ji skundžiasi: „Gyvent sunku“,
Bet štai zirzimo monotonija
Ją užliūliavo...
Sapnuojas musei juodai,
Kad visur vorai
Gaudynes ruošia, tinklą mezga
Ir gaudo ją taip atkakliai,
Jog nėr vilties pasprukt
Pro tinklo spragą.
Ropoja juoda musė
Zirzdama, kad ji dora,
Tyra, darbšti be galo.
O koks taurumas jos ...
Zirzimo muzika
Ją vėlei užliūliavo...
Švariai būtybei trūksta
Tik dorų namų –
Dabar menkysčių daug 
Ir daug pilkų dienų...
 
Žmogus gi toks niurneklis
Ir rėksnys
Nūnai isteriškai kaltųjų ieško...
O reikia tiek nedaug,
Visai nedaug:
Klaidų išpažinimo
Viešo.