Lazdynai, augę kadaise  tik pakraščiuose, pradėjo kolonizuoti ir aplinkui esančia veją. Jie buvo apgaubę visą Petriulienės sodą, tad nesuprasi kada kyla arba leidžiasi saulė. Toks pat buvo ir senolės Petriulienės gyvenimas - neritmingas, išbalansuotas tų lazdynų, kuriuos nežino kas, kada ir kokio velnio pasodino. Šiokios tokios rutinos į namus įnešdavo anūkė, kuriai nuolat trūko dėmesio ir priežiūros, bent ji jau taip pati sakydavo. Tačiau senolės ligos išveždavo ją pačią kelioms dienoms, ar net savaitėms į miškus,  todėl anūkei tekdavo prisižiūrėti save pačiai ir kartas nuo karto patikrinti ar dar tebeauga lazdynai.
   Jau sekė 6 diena, kuomet Morta gyveno viena. Trūko kantrybė. Jos manymu paruoštas kaimynės maistas neskanus ir neturi teisės vadintis pusryčiais, pietumis ar kokiais kitais pavadinimais, suteiktais kaimynės. Kol jos senelė lepinasi sanatorijoje, pastaroji mat turi mėgautis serbentais ir keistais blynais. Ji netvėrė. Pasiėmusi savo popierinį pinigą taupytą net visą mėnesį, ji išėjo į parduotuvę. Apsižvalgiusi ar jos nestebi įkirioji kaimynė, ji žengdama ryžtingais žingsniais ėjo link plento. 
   Keliavimo aplinkybės nebuvo itin palankios ar net malonios. Rytas jau buvo išaušęs, tačiau rasa nenudžiuvo, kelias apaugęs varpučiu jai prisėmė į batus porą šaukštų vandens. Aplinkui esantys gluosniai pradėjo kelti nerimą. Mortai peršasi įkyri mintis: ,,O kas jeigu kas nors pamatys, arba mane nusineš tas vanagas iš Manskaičių”. Ėmė kilti abejonės dėl esamo tikslo: ,,O į kurią parduotuvę aš eisiu? O jei šiandien dirba ta Matulienė? Ai, tuomet neisiu į tą”. Vis neapsispręsdama mastė mergaitė. Ji nusiskynusi sauja varpučio pradėjo isteriškai žolę sukti aplink pirštus, kol pastaroji atsidūrė ant jos rankų. Jos kelnių kišenė atrodė nepaprastai tuščia, ir per lengva. Jai nusirito širdis į kulnus, tačiau be reikalo, popierius dar tebegulėjo kišenėje.
   Plentas jau čia pat. Perbėgusi per lentą, kuri padėjo jai pereiti neseniai iškastą kanalą, ji atsidūrė kitoje kanalo pusėje.Ji jau nebe namuose. Kelias paprastai tokiu paros metu būna tuščias, tačiau viena kita mašina pralėkdavo pro šalį, galbūt vėluodama į darbą. Mortai  nekaip sekėsi stabdyti mašinas, nė viena nesustojo. Pyktis po truputį pradėjo kauptis jos gerklėje. Nežinodama kur jį išlieti, ji pradėjo šaukti ant visų savo gyvenimo negandų. Mergaitė piktinosi: ,,Kodėl aš turiu rūpintis tais namais? Neėsiu aš tų blynų”. Ji šaukė tol, kol galiausiai nebeliko nė vienos mašinos. Neliko ir priežasčių bei ryžto keliauti į parduotuvę. Ji patraukė atgal, tais pačiais takais, namo, valgyti tų keistų blynų.