Dangus papilko nuo švininių debesų,
apsunkusių lietum tarsi išganymu.
Jis atgaivins, pagirdys ir nupraus.
Išgeltus žemė lietų gers, taip išsiilgus
jo lašų barbenimo. Skaidrių jo ąšarų,
gyvybės eleksyro pasisems, vėl žaluma
bandys iš naujo gimti, vėl ties paliegusias rankas,
laikys gyvenimo egzaminą šalin nuvijus mirtį.
Lietau, koks reikalingas tu visiems, paukšteliui, bitei, žolei
ir mums, ištroškusiems gaivinančios versmės,
žiedais beriedančių tavų karolių.
Ir glausim lietaus ašaras, dangau,
užmiršę padėkoti, o gal keiksnosime,
kai bus per daug, bet tu atleisi, aš žinau,
ir bersi krištolo karolius.

2018-07-02