Kažkada stropiai seikėtos nuodėmės, paklaidos, klaidos
Nebetenka prasmės.
Pasibaigus derlumui šita matematika kinta.
Be drovumo žaros prasegti marškiniai,
Kai ten rankos beaistrės apčiuopia ne geismą, bet likusį laiką.
Smaugia sąrašas to, ko daugiau nebebus,
O kas buvo – pažyra lyg trūkusio rožinio
Ką tik ataušę karoliai.
Kokios nuodėmės, Dieve?
Juk vilkau duotą kryžių tik tiek, kiek turėjau jėgų.
Man dabar jau tas pats, kur padėsi šį lopytą kropytą maišą.
Klaidos, paklaidos?
Dėkui už sesę Ramybės Sklerozę.
Palieku pradarytas duris – 
Atsiskyrusią sielą nurimusią gal kas ateis išsivesti?
Lengva.
Turtų nėra.
Nuo nepriteklių namą paliko net pelės.
Tiktai voras, aure, ten, kampe,
Išsikėlė nuo dulkių nupilkusią pergalės vėliavą.
Aš inzgiu gailiai, gailiai,
Tarytum įkliuvusi musė.
Klaidos, paklaidos, nuodėmės nebeturi prasmės,
Kada nieks nesulaiko išeinant.