Kai nebejungs jau mūsų žodžių aukštuma,
Mes išsiskirsime širdies raktus pametę.
Gal buvo kas, galbūt ir ne?
Ir kas įduos mums kitą dvasios matą?
Dar paskui dainą, žodį tekini, bėgte –
Taip sukasi būties kelionės ratas,
Dar svaigsta man nuo jos galva,
Dar priekyje svajonių burės matos.
Nors jau žinai, kad grįžti negali –
Su tavimi minia it paukščiai skrido,
Žiojėjo virš galvos mėlynė dar gili,
Nors daug dažniau ne kilome, bet kritom.
Ir kur tų žodžių skrydžių pabaiga?
Ar ten, kur driekiasi per lauką vėjo brydė?
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Papartis
Sukurta: 2018-07-02 20:43:19
Neįkainojamas žodžio vaidmuo žmogaus gyvenime.
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2018-07-02 12:01:04
Prasmingi žodžiai, tik kiek išblaško nevienodas skiemenų skaičius posmuose, nustelbia skambėjimą
Vartotojas (-a): Audronaša
Sukurta: 2018-07-02 11:54:54
Išskrenda žodžiai ir jų nebepagauti, geri jie buvo ar blogi.