Matai mane
iš savo varpinės
tik tokią,
kokia turėčiau būt,
kad tau patikčiau.
Nepastebi,
kaip aš sumaigau
aušrą išsišokėlę,
garbinu ir dievinu
savąsias vienišas
tylias naktis.
Matai mane
mintimis nuklydusią
į erdvę, kurioje
neskirta vietos
debesiui lietaus.
Aš savo dalią
ir gyvenimo tiesas,
tėvų įdiegtas,
išsaugojau šviesa.
Iš savo varpinės
tau jos nepamatyti.
Nors ją ir dengia tik
perregima rasa.

2018 05 21