Kai Dvasia pakuždės širdy žodžius,
Kai aplinkui blogio nebebus,
Tik Tu ir tuštuma, Tu ir tyluma.
Ir gėrio medis šniokščiantis šalia.

Sustabdysiu laiką ir užmiršiu visus
Žmogų slegiančius vargus.
Vakar abejojau ar taip bus,
Šiandien atveriu esybės vartus.

Kažkokia nereali dvasinė pagava,
Bėgioja žmoguje lyg vasaros dienoje
Rugių lauke žaidžiantys vaikai.
Tokie linksmi, tokie geri, net suskaityti jų negali.

Žingsnis po žingsnio palengva
Artėja žydinčio ąžuolo šaka.
Žalias suolelis ir būtybių būrelis
Iš tolo matosi rūke.

Nepabūgęs einu toliau taku,
Gražiausiomis tulpėmis išpuoštu.
Vos tik praeinu, jų žavesį pajuntu.
Rodos, šypsosi jos kartu.

Bet pala, tai ne vien tik gėlės!
Jose matau visus žmones.
Štai ši raudona tulpė,
Tai mane mylintys draugai.

Tyliai tyliai krinta šilti lašeliai iš dangaus.
Švelniai glostydami krūtinę laimingo žmogaus.
Kokia nuostabi harmonija esti čia!
Nes kiekvienas lašelis, tai ištartas „Ačiū“.

Ir štai, žmogus jau visai arti tikslo.
Beliko tik perbristi šią liūdesio jūrą,
Į kurią tiek daug kartų kritai,
Prie kurios tiek daug kartų verkei.

Užtikrinti žingsniai plonu ledu,
Pamačius angelus esant kartu.
Įkristi čia negaliu,
Nes iš tiesų, angelo sparnais dabar skrendu.

Ir štai aš jau čia esu...
Prie žalio ąžuolo šakų,
Prie mane sveikinančių angelų,
Ant suvokiamo pasaulio kraštų.

Palietęs ąžuolą suprantu,
Jog neblieka laiko ir erdvių...
Malonus Balsas sušnabždėjo iš gelmių:
“Aš tave myliu! „