Tylėjimas gyvam būna gumulas,
Sprangus apmaudus stabarėjimas,
Kai aušinti burną nėr tikslo,
Kai rėkti nelieka jėgų,
Kai klausti nebepadoru,
Kaip klydom, į tikslą jei ėjome?
Iš viso ar gali būt tikslas
Išmesti save už ribų?
Surišti savo rankas, 
Girnapusę, kitą – prie kojų,
Po plunksną kas dieną iš sparno
Ir parašas – tiktai krauju,
Išbest pirštais savo akis
Ir žnaibyt save – gal sapnuoju?
Matyt, kaip atkosti vėjas
Pilkų debesų – nenaujų
Kažkur aukštai virš galvos.
Per sausrą iš jų anei lašo.
Dvejonė tarp keiktis ar melstis, 
Todėl ir nurysi žodžius.
Iš kur valios gaut 
Nagais stvertis trupančio krašto?
Geidauji ne purkštaut – 
Išnykti. Ištirpt ir išdžiūt.
Dulkėtu smiltainio dangčiu
Užsirita nuliai kaip sienos.
Erškėčiai, usnynai kaip sapnas
Be arkų, be durų, langų.
Girdi šios būties čežesy, 
Kaip veržiasi garsas po vieną,
Bet žodį prasmingą sudėti
Drebučiams galvoj per sunku.