Jau nežinau, ko laukti, ko tikėtis –
Prisiminimų lietūs lyja,
Ir upė svaigulio iš lėto
Tai rimsta, tai putoja, vėl atgyja...
Jei graužtis reikia – gal kaltės ir buvo...
Bet kas be nuodėmių gyvena?
Pražysta sodai, mezga vaisių –
Juk taip ir būdavo nuo seno...
Dabar priglusti Laikas kviečia
Prie atminties vaizdų – kaip jūrių,
Kas buvo, niekas jau negrįžta,
Tik teliūskuoja bangos sūrios...
Dar semiam ilgesį, rieškučiom geriam –
Prisiminimų laukas glaudžia...
Norėtųs praeitį prikelti –
Dažnai tas jausmas širdį spaudžia.
Nei čia gailėtis, aimanuoti,
Atrodo, iš esmės neverta,
Bet sūpaujam tą pačią mintį
Ir grįžtame prie jos ne kartą...
Kai praeitis tau širdį glosto
Ir netgi nemiga kankina,
Juk nėr geresnio traukos uosto –
Prisiminimais jį vadinam...