Akmuo ilgam. Jis, o ne koks supūvantis medinis kryžius dabar atritinamas ant laidojimo vietos. Lyg išmirus giminėms ir draugmas kas nors supras, kokio žmogaus kūnas čia ilsisi po visų darbų ir žygių. Mes ir mūsų kultūra norime būti kieti, amžini, nesvarbu, kad kol yra gyvas, ne retas pradeda akmenėti. Pyktis, pavydas, nebrandžios asmenybės nuoskaudos susirutuliuoja ir kietėja, kietėja, kietėja, kol žodis iš burnos leikia kaip žvyras - sausas ir nederlingas kantrybe, atjauta ir supratimu. Aš, mano, man...Kietos tos akmeninės ego sienos. Ir paguldo mus po akmeniu.  Aure, net žemės kapinėms maža. Kur galėtų banguoti javai, maitinantys proanūkius, styro vardinių riedulių plotas. Na, užsiėmėm vietą, na, įsiamžinom...Tik akmuo kažkodėl neišspaudžia ašaros, kai po juo gulima. Gal jis ne atminimo, o baimės būti užmirštu ženklas? Prieš Laiką nepašokinėsi, akmeniu neapsiginsi. Gyvais mus daro jautrumas, atsivėrimas ir drąsa - tiek būti, tiek nebūti.