Baltos snaigės ore
Budina anksti ryte.
Grakštus saulės spindulys
Stuksena į mėlynas akis.

Pabusk iš miego gilumos –
Prabilo Balsas iš aukštumos.
Laikas šitai gėlei sužydėt,
Metas Dievo Žodžiui prakalbėt.

Šiltomis eilėmis
Pradėsi žadinti širdis.
Nes kolei tuščiai kalbi,
Meilės skleisti negali...

Ar nebijai, pasakyk,
Pasaulį keisti šįsyk?
Kol be Dievo viską darei,
Tamsiausius nusivylimus išmatavai.

Dabar tvirtai žinau,
Kad Meilės tikslui gimiau.
Noriu mylėt kaip Tu,
Gyvent Tavuoju dvelksmu.

Kaip taškelis drugio sparnų,
Į šį pasaulį žvelgiu.
O sieloje šnabždesį girdžiu:
Sukurkim rojų čia kartu...

Žemė ištroškusi Tiesos,
Tuščias melas Jos neatstos.
Žadink ir toliau Dieve biteles,
Nešančias šviesą pas aveles.

Tavo šviesą dienoms nešu
Tarp karo minų ir piktų,
Melu apkrėstų žmonių,
Nuodėmes sužeistų širdžių.

O kai į sielos duris
Beldžiasi liūdesys,
Paneriu į save,
Ramybėje sutinku Tave.

Dalintis Meile nesustok,
Ir širdy Dievą tu nešiok.
Ir taip ateis laukta diena,
Tavo viltį išpildydama...

Balti debesys ore
Plaukia palei žeme.
Grakštus saulės spindulys
Stuksena į mėlynas akis.

Per mažyčius langelius
Beldžiasi vėjo dvelksmas švelnus.
Nauja nušvito diena,
Rojaus džiaugsmo kupina...

- Mylėk Artimą, 2018 vasaris