Pilni poezijos lobynai pačios aistringiausios lyrikos. O ar žinai, kad ilgesys yra kaip ilgalaikė sausra? Ar žinai, kad žodis – palaimingas gyvastingumo nulašėjimas ant susitraukusios sielos, ją paruošęs jausmų sudygimui, suvešėjimui ir žydėjimui? Savo žinojimą, kad to stebuklo jau nebebus, aš nešuosi jau daug metų. Nešuosi be kartėlio, nes patyriau tą pagirdymo stebuklą, atsivėriau be baimės, atodairos, be pašalinio davatkiško abejojimo, ar tai yra gėris. Tu dar tebemaitini mano jėgas tais alpiais ir saldiniais prisiminimais, virpesiais, šokančiais švelniais šešėliais, kuris susiglaudžia į migdančią prieblandą, o joje vienu akimoju išsiskleidžia visi papartynų žiedai. Esaties ekstazė, jutimų zenitas... Ar žinai, kad po to nebesvarbios lieka aplinkybės, nes troškulys ir jo užganėdinimas įsispaudžia, išdega kaip ženklas ant gyvuonies. Nebereikia nieko sakyti. Nei vieno žodžio. Žinojimas yra tik tavo ir mano giesmių giesmė, kurią gieda užganėdintas būtimi kraujas.