Kai kalbėjimas vyksta raštu, dingsta intonacijos ir tai gerokai iškraipo tai, kas norėta pasakyti. Kuris laikas knebinėju senėjimo jausenas. Ne todėl, kad jaunatvinio šėlo metu ėmė ėsti pavydas, jog daug būties patvirtinimo apraiškų jau aplenkia mane. Ne todėl, kad viską tikriausiai suvokiame per savo jutimus. Tai yra ta tema, kuri jaunystės kulto aplinkoje eina prieš minią. Tai protestas prieš natūralių pokyčių nuneigimą, tai kalbėjimas apie nepatogius ir nemalonius dalykus. Gal net niurzgėjimas, o ne kalbėjimas, nes kai tekstus apie senėjimą skaito to dar nepatyręs asmuo, jis nesupranta, kodėl buvo pradėtas marginti raidėmis paviršius. Žodžiu, teksto suvokimo egzaminas garantuotai būtų neišlaikytas. Pasipylusios išminties eroje girdimos yra tik pačių pačiausių tiesos. Taip, manęs niekas neužkėlė ant kokios nors statinės – nekalbu jau apie tribūną – todėl bandymas pasidalinti patyrimu yra akiplėšiškas ir nupurtomas nuo ekrano kaip kandis. Palieku giesmes ir himnus giedoti balsingiesiems, energingiems. O kas uždraus kamputyje narstyti savo rožinį? Vargšų Dievas geriau girdi kenčiančius. Ar ne? Pasirodo, kad tas riedėjimas pakalnėn yra tiesiai Jo link. Be ironijos. Be baimės. Su vėjeliu.