Priverti save kalbėti,
kai tylėjimas kausto judesius,
sielos virpėjimą, saulei vagiant
sirpstančių serbentų raudonį.
Gėda!
Išspausti garsai sulimpa
į žodžius ir nuteka sultimis
ant tavyje įsiėdusio
iki savęs nekentimo grindinio.
Raudonųjų serbentų rūgštokas skonis
iš vaikystės sodo.
Manei, išsigydžiusi laiku
iki kraujo nusibalnoti kelius,
vejantis nerealių svajonių.
Raudonieji serbentai gardumu
juokiasi tau saulėje.
Girdi jų juoką? Kaip priimsi jį:
Kaip gėrį ar kaip spąstus?
Mistikos sklidinas visas pasaulis.
Realybė tik jos priedanga.
Nusibalnok dar kartą iki kraujo kelius.
Ir galbūt raudonieji serbentai
bent šią vasarą bus visi tavo.
Po saldaus skonio priedanga
rūgščio grimasa bus tik mistika.

2018 06 11