Paskutiniai laipteliai iki šių metų saulės zenito nenudaužė kojų. Kaitra alina mūsų ateinančių metų duoną siūbuojančius laukus, tačiau visuotinis džiugus alasas prie ežerų ir pajūryje kelią įtarimą, jog pramogautojai nežino, iš kur ant parduotuvių lentynų atsiranda duona ir pyragai. Panašiai elgiasi jaunų varnėnų pulkas, triukšmingai nusileidžiantis ant medžių, ir strazdai, iki vienos nurenkantys dar iki pilno sodraus sultingumo nenusirpusias uogas. Žiogų daugiau, negu skruzdėlių. Toks buvo parėdymas, kažkokios plokščios galvos sumanymas. Neverta bambėti. Jau šaukštai po pietų. Juk mano besibaigiantis aktyvus gyvenimas nebeduoda teisės kelti alasą. Kaip nors likusį laiką trauksiu – ar su lesykla, ar be. Deduosi prie bendro žiogų pulko – užuot laisčiusi daržą, einu pogulio maloniame tiršto šešėlio prieglobstyje. Kas mane bebars?