Aplinka darosi kaip miško retmė, kurioje laikas iškirto didžiausias emocines atramas, o dabar čia keroja šešėlio atgaivos negalinti suteikti smulkmė ir daug daug plynos vietos. Svarstau, ar galiu pakeisti šitą mane slegiantį būvį? Ogi niekaip. Aptinku, kad tai dar gyvos gyvenimo geismo žiežirbos degina esybę. Aniė ženklų rodo, kad renkuosi kaip elgeta almužną. Smuklme. Ir tiek turės pakakti, kol vieną dieną aplinkui bus tyla, niekas neprisimins, ką aš veikiau, kokia buvau reikalinga ar net nepamainoma. Matyt, kad esu paskutinė epušė kirtimo plote. Ką gi, nebepaleisiu be vadelių savo ilgesių, geismų ir norų. Juk matau, kaip suaugęs sūnus už rankos vedasi merginą. Jų laikas. Jis jau ne pritūpęs avietienojus, o iškilus ąžuoliukas. Gražios sakmės apie meilę lieka gyvos. Tad kokios problemos? Jei savo egocentrizmo neužgesinsiu aš pati, daug skaudžiau bus, jei tai padarys tylinti aplinka.