liepsnoj pražydusių bijūnų 
sudegsiu vėlei
kaip tada
kai vasaros pradžia
sodria kaitra
nusliuogė kūnu
sutirpo šarvas
kur slėpiau save

radau tave
kada drėgme
kvepėjo geismo pievos
į jas 
kritau kregžde
iš aukštumų 
kur išdidumo upė liejas
ir lūžta aklas vėjas

sustojusiam
iš ilgesio laike

lyg apsėsta
sparnais gležnais kapojau
vienišumo kūną
įkalintą sulaužytų
jausmų dugne

vėl apvilta

grimztu į nevilties
giliausią liūną ---

--- bijūnai žydi raudonai 
             
vėl kvepia vasaros pradžia ---