Jei nori būti tu tikru herojum, 
Gyvenimą herojaus tu gyvenk. 
Tegul jie bando dergti ir išjuokti – 
Tu nežiūrėk į juos, savaip gyvenk ir žvenk. 

Būk aukšto lygio tu visiems ant pykčio, 
Tegul visi pamato, kiek gali. 
Siek neįmanomo – ir maksimumą savo 
Pasieksi tu, greit pamatys visi, 

Kad tu nesi tikrai vidutinybė. 
Kad reikia jiems iki tavęs pakilt. 
Jie dergs tave ir šmeiš, bet viskas pofig –
Neturi noro jie viršun iškilt. 

Juk dergti žmogų tą, kuris viršūnėj – 
Kur kas lengviau, nei pavyzdį paimt. 
O tie, kas nesimoko iš herojų – 
Praranda šansą patys vierchą imt. 

Tau Dievas davė daug – net nežinai tu, 
Kiek galimybių ir jėgų turi. 
Tai nesėdėk ir veik, varyk į priekį –
Svarbu, kad pats to nori ir tiki. 

Tegul jie šnypščia, raitos kaip gyvatės, 
Tegul suėsti bando jie tave. 
Bet klausimas, ar kartais neužstrigsi 
Kaip kaulas purvinoj jų gerklėje. 

Būk kietas – tegul tie, kas tave kandžios, 
Tegul tie biesai išsilauš dantis. 
Tik tiek jie gali – tavo kelias kitas, 
Protingiems būsi tu tik pavyzdys. 

Gyvenimas sunkus, ir jis neglosto. 
Aplink daugybė niekšų ir menkystų. 
Jei nukritai, pargriovė - stokis, eik vėl, 
Neleisk, kad tau ciuciukai protą knistų. 

Žinoki visad – nėra tokio daikto, 
Kaip pralaimėjimas. Nėra tokio išvis. 
Yra tik pergalė – tegul ir pavėluota, 
Bet ji ateis pas tą, kas nors ir klys, 

Bet nuolat eis pirmyn keliu savuoju, 
Ir nesustos, pastoviai tobulės. 
Kiekvienas šitaip gali – reik tik noro. 
Jei nėra noro – niekas nepadės. 

Tik jau alkūnėmis kitų nestumdyk – 
Žinok, kad kiti irgi nori kilt. 
Pasaulis didelis, ir labai daug herojų 
Jisai po saule gali sutalpint.