Ūkyje niekaip neišsiverstumėte be patalpos, kurioje laikomi ne pirmo būtinumo, tačiau labai reikalingi sezoniniai daiktai. Po kamaras nevedžiojame svečių, čia neužtrunkame, kai norime pailsėti. Ateini, pradarai duris, apžvelgi, kas čia sudėta, kartais pasigriozdi, jei ieškai kokios smulkmenos, ir vėl durys užsiveria, vorai toliau audžia savo tinklus, o dulkės palaimingai nusėda ant paviršių. Senas žmogus taip pat pasidaro kaip kamara.Juk draugus retas vedasi pas močiutę.Nebent kokima projektui prireikia senovės atminimų. Vorai palaimingai gyvena savo neskubrius gyvenimus, dulkėmis apsivelka judesio energijos pristigusi realybė. Kai vieną dieną čia pakimba spyna, juk dingsta amžiams skylėti fragmentiniai liudijimai apie buvusius nutikimus ir to itin savo turto nebėra iš kur atsinešti. Dingsta vardai likusių albume apiblukusių veidų savininkų, dingsta žinojimas, kieno Krikšto rūbas užglaustas spintos stalčiuje, kieno vaikiški piešiniai su negrabiai užrašytais sveikinimais pagarbiai padėti tarp dokumentų, nebetekusių buvusios svarbos ir galios. Sezonai, kai varstomos durys, retėja, Aš esu kamara. Ne, man neliūdna dėl tokio statuso. Juk manyje ne pirmo būtinumo, tačiau labai svarbūs dalykai. Žinau, kad kas nors ateis pasigriozdinti. Labai pergyvenu, ar sulauksiu.